Kaip kapitonas Maklinas suprato, kad Lydija Nelson meluoja apie sesers Liusilės mirtį?

       Kai Majamio detektyvai Bertas Maklinas ir Džonas Bleikas atvyko į gražius seserų Lydijos ir Liusilės Nelson namus, juos pribloškė vienodi dvynių seserų daiktai.

       Ant pietų stalo stovėjo du sidabriniai arbatos servizai, svetainėje – du vienodi pianinai, o prieškambaryje kabojo vienodi šlapi geltoni lietpalčiai.

       Alėjos gale stovėjo du vienodi mersedesai.

       Net ir moterų drabužiai buvo vienodi! Lydijos kašmyro megztinis ir perlų karoliai buvo tokie patys kaip ir Liusilės, kurios lavoną jie buvo apžiūrėję alėjoje prieš įeidami į namus.

     – Tarsi dvejintųsi, – sušnibždėjo Bleikas Maklinui.

      – Labai keista, – suniurnėjo Maklinas ir pasisuko į Lydiją:

       – Papasakokite, kas atsitiko.

     – Žinoma, – tarė ji. – Šį rytą mes buvome mieste dėl reikalų. Liusilė įkalbėjo eiti pėsčiomis, nors aš priešinausi, nes apniukęs rytas žadėjo lietų. Vis dėlto smagiai pasivaikščiojome – mūsų amžiuje kartais sveika pasimankštinti.

     Bleikas su Maklinu susižvalgė. Jiems buvo gaila Lydijos, todėl nenorėjo priminti, kad jau nebėra jos sesers.

     – Taigi, – tęsė Lydija, – aplankiusios savo advokatą, nutarėme atšvęsti gautą bendrą palikimą ir išgerti martinio. Paskui papusryčiavome užeigoje „Emilijus“. Tuomet Liusilė pasiūlė nueiti į dieninį spektaklį. Pamaniau: „O kodėl gi ne?“ Kai išėjome iš teatro, jau temo ir lynojo. Kadangi negalėjome rasti taksi, teko grįžti pėsčiomis.

       Lydijos balsas nutrūko ir ji pradėjo verkti:

       – Kai atsidūrėme prie šių alėjos krūmų, tas... tas žmogysta šoko prie manęs. Jis norėjo išplėšti iš mano rankų rankinę, ir Liusilė ėmė jį mušti savąja. Jis pasisuko į ją, kažką išsitraukė iš kišenės ir ėmė čaižyti jai per galvą ir veidą! Nepajėgiau net surikti – buvau tarsi suakmenėjusi: tiesiog stovėjau ir žiūrėjau, kaip jis žudo mano seserį. Tada kažkas pokštelėjo ir aš pasileidau bėgti į namus, užsidariau ir paskambinau jums. Jeigu būtume važiavusios mašina, šito nebūtų atsitikę.

     Lydija vėl prapliupo verkti. Bleikas norėjo prieiti prie jos ir nuraminti, tačiau Maklinas uždėjo ranką partneriui ant peties ir pasakė:

   – Bijau, kad jūsų istorijoje didžiulė spraga, panele Nelson, – tarė Maklinas. – Jums teks keliauti su mumis į nuovadą.

ATSAKYMAS

Lydija Nelson akivaizdžiai melavo. Kaip galėjo abiejų seserų lietpalčiai šlapi kaboti prieškambaryje, jeigu Liusilė buvo užpulta alėjoje atokiau nuo namų?