20. Nustatant ištiestosios rankos principą atitinkančią kainą ir koreguojant ištiestosios rankos principo neatitinkančią kainą arba pelną, turi būti taikomas, išskyrus Taisyklių 25 punkte nurodytus atvejus, vienas iš šių kainodaros metodų (nustatant kontroliuojamųjų sandorių kainas arba pelną, galima derinti ir modifikuoti šiame punkte išvardytus metodus, jeigu tai leidžia pasiekti ištiestosios rankos principą atitinkantį rezultatą):

21. Mokesčių mokėtojas turi parinkti tinkamiausią kainodaros metodą, atsižvelgdamas į sandorio ypatybes, turimų duomenų patikimumą, prielaidų ir prognozių pagrįstumą, sandorio, kuriam parenkamas kainodaros metodas, ir palyginimui atlikti naudojamų sandorių panašumo laipsnį.

22. Mokesčių mokėtojas, nustatydamas kontroliuojamųjų sandorių kainas, neprivalo taikyti daugiau nei vieno kainodaros metodo, tačiau jis gali tai daryti siekdamas tiksliau nustatyti ištiestosios rankos principą atitinkančią kainą arba įrodyti mokesčių administratoriui, kad sandorio kaina arba pelnas atitinka ištiestosios rankos principą.

23. Atsižvelgiant į Taisyklių 21 punkte nurodytus kriterijus, esant vienodai patikimoms galimybėms taikyti tradicinius (palyginamosios nepriklausomos kainos, perpardavimo kainos, „sąnaudos plius“) ir pelno (pelno padalijimo, sandorio grynosios maržos) metodus, pirmenybė teikiama tradiciniams metodams. Esant vienodoms galimybėms taikyti palyginamosios nepriklausomos kainos metodą ir kurį nors kitą metodą, pirmenybė teikiama palyginamosios nepriklausomos kainos metodui.

24. Mokesčių administratorius turi teisę pareikalauti iš mokesčių mokėtojo paaiškinti pritaikyto metodo parinkimo priežastis. Mokesčių administratorius gali pritaikyti kitą, nei mokesčių mokėtojo parinktas, kainodaros metodą, jeigu įrodo, kad mokesčių mokėtojo parinktas metodas nesudaro galimybių patikimai nustatyti ištiestosios rankos principą atitinkančios kontroliuojamojo sandorio kainos pagal Taisyklėse nustatytą tvarką.