LAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pažymėta, kad pagal iki šiol galiojusią teismų praktiką, tais atvejais, kai socialinio draudimo įstaiga išmokėdavo eismo įvykyje nukentėjusiam asmeniui socialinio draudimo išmokas ir kreipdavosi į kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką, buvo sprendžiama, jog tarp socialinio draudimo įstaigos ir draudiko susiklosto deliktiniai (žalos atlyginimo) teisiniai santykiai.

LAT išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad aptariamu atveju susiklosto ne deliktiniai, o draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos.

Tokią išvadą LAT išplėstinė teisėjų kolegija grindė tuo, kad socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi nukentėjusiam asmeniui socialinio draudimo išmokas, perima jo reikalavimo teisę į žalos atlyginimą iš kaltininko draudiko tarp kaltininko, draudiko ir nukentėjusio asmens egzistuojančioje draudimo prievolėje.

Spręsdama dėl TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto vienerių metų termino pretenzijai pareikšti taikymo, LAT išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad šio termino pasibaigimas nepanaikina nukentėjusio asmens (jo reikalavimą perėmusio asmens) teisės reikalauti atlyginti žalą iš kaltininko draudiko, kai kaltininkas dar yra atsakingas pagal bendrąsias žalos atlyginimo nuostatas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Nutartis skelbiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo internetinėje svetainėje http://www.lat.lt (bylos Nr. 3K-7-368/2012). Cituodami arba kitaip platindami šią informaciją, prašome nurodyti informacijos šaltinį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo inf.