Vokietijos įmonės veikla Mažeikių naftos perdirbimo gamykloje ir Būtingės terminale negalėjo būti laikoma nuolatine

 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT), išnagrinėjęs Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vokietijos įmonės Buchen UmweltService GmbH veiklos, vykdytos Lietuvos Respublikos teritorijoje, pripažinimo veikla per nuolatinę buveinę bei dėl apmokestinimo pelno ir socialiniu mokesčiais, nutarė grąžinti šį mokestinį ginčą mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Minėtos Vokietijos įmonės veikla Lietuvoje buvo vykdyta tris metus iš eilės po vieną mėnesį.

Apžvelgiamoje byloje ginčas buvo kilęs dėl Vokietijos įmonės veiklos (Mažeikių naftos perdirbimo gamykloje Juodeikiuose ir Būtingės terminale buvusių įrenginių (rezervuarų, vamzdynų, šilumokaičių keitimo aikštelės) valymo ir su tuo susijusios veiklos), vykdytos Lietuvos Respublikos teritorijoje, pripažinimo veikla per nuolatinę buveinę ir iš šios veiklos gautų pajamų apmokestinimo pelno bei socialiniu mokesčiais.

Byloje susiklostę ginčo mokestiniai teisiniai santykiai pateko į Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos sutarties „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo“ (toliau – ir Sutartis), kuriai pripažįstama viršenybė nacionalinės teisės normų atžvilgiu, reguliavimo sritį.

Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsižvelgiant į komercinės‑ūkinės veiklos pobūdį, tam tikra erdvė (pvz., statybos teritorija, gamykla, pastatas, apžvelgiamu atveju – terminalas ir naftos perdirbimo gamykla), kurios skirtingose dalyse yra vykdoma veikla, paprastai yra laikoma viena veiklos vieta Sutarties prasme, jei ši teritorija vykdomos veiklos atžvilgiu sudaro komerciniu ir geografiniu požiūriu nuoseklią visumą.

Tačiau kai veikla vykdoma skirtingose tam tikru būdu apibrėžtos teritorijos dalyse (pvz., didelės gamyklos vienoje iš daugelio aikštelių ar įrenginių ir aplink jį), pastovi veiklos vieta, kaip nuolatinės buveinės sąlyga, akivaizdžiai reikalauja ir pakankamo sąsajumo ne tik tarp veiklos vietų, bet ir tarp šiose vietose vykdomų veiklų.

Anot LVAT, atsižvelgiant į Sutartyje įtvirtintą pastovumo reikalavimą, turi būti nustatytos tokios aplinkybės, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog atitinkamos veiklos nėra atsitiktinės, tarp jų (veiklų) egzistuoja pakankamas komercinio pobūdžio ryšys, neleidžiantis šių veiklų vertinti kaip savarankiškų ir vykdytų turint skirtingus ekonominiu požiūriu tikslus viena kitos atžvilgiu.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, kad pagal Lietuvos teisės aktus, trumpalaikė pasikartojanti veikla gali būti laikoma nuolatine tik tada, kai šios veiklos pasikartojamumas yra nulemtas užsienio vieneto veiklos (jos dalies) specifikos.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad negali būti laikoma nuolatine tokia pasikartojanti trumpalaikė veikla, kurios pasikartojamumą nulemia ir kitos, pirmiausia atsitiktinio pobūdžio aplinkybės, kurios nėra susijusios su užsienio vieneto veiklos specifika.

Todėl LVAT, atsižvelgdamas į tai, kad byloje surinkti duomenys dėl dalies pareiškėjo vykdytos veiklos buvo neišsamūs, prieštaringi bei nesudarantys galimybės priimti pagrįsto sprendimo, mokestinį ginčą grąžino centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo inf.