Antradienį vyko LPK organizuotas konsultacinis posėdis tema „Ar yra vietos nepriklausomiems gamintojams pertvarkomame Lietuvos šilumos ūkyje?“

Nepriklausomi šilumos gamintojai turi vaidinti vis svarbesnį vaidmenį pertvarkomame Lietuvos šilumos sektoriuje, nes jie gali didinti skaidrumą, konkurenciją ir padėti užtikrinti geriausias šilumos kainas vartotojams, mano Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK).

Pramonininkai konsultaciniame posėdyje svarstė šilumos sektoriaus pertvarkos ir nepriklausomų gamintojų, daugiausia kūrenančių biokurą, vaidmenį centralizuotai tiekiant šilumą gyventojams.

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) birželio pradžioje patvirtinta naujoji tvarka įteisino skirtingas konkurencijos sąlygas nepriklausomiems šilumos gamintojams ir centralizuotiems šilumos tiekėjams, nes įteisino skirtingus kainos nustatymo principus.

Kaip susitikime teigė nepriklausomi šilumos gamintojai, tokia tvarka juos gali priversti trauktis iš rinkos vos pradėjus investuoti į pertvarkomą Lietuvos šilumos sektorių.

Nenoras įsileisti konkurentus

„Šiuo metu centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje matome veikiančių monopolinių įmonių nenorą įsileisti potencialius konkurentus“, – posėdyje pastebėjo Kęstutis Žilėnas, energetikos viceministras.

Pasak jo, kad situacija keistųsi, Energetikos ministerija siekia įgyvendinti skaidrų ir efektyvų šilumos ūkio sektoriuje veikiančių vertikaliai integruotų įmonių atskyrimą pagal teikiamas paslaugas: šilumos gamyba ir perdavimas.

Šiuo metu šilumos gamyba ir tiekimas jau yra atskirti „popieriuje“: VKEKK dokumentuose šilumos gamyba ir perdavimas yra reglamentuojami ir skaičiuojami atskirai.

Energetikos viceministro teigimu, šilumos kaina galėtų mažėti, jei būtų užtikrinama nepriklausomų šilumos gamintojų konkurencija bei išnaudojami energetinių išteklių biržos teikiami privalumai.

Taip pat sukuriamos vienodos konkurencinės sąlygos prie regioninių šilumos perdavimo ir tiekimo įmonių prisijungti nepriklausomiems šilumos gamintojams.

„Šilumos sektoriaus problemos ir energijos kainos – viena skaudžiausių ir aktualiausių temų tiek Lietuvos gyventojams, tiek verslui, todėl šie klausimai turi būti sprendžiami atidžiai įsigilinant, diskutuojant ir įvertinant visas galimas rizikas bei pasekmes“, – įsitikinęs Eugenijus Ušpuras, LPK Energetikos komiteto pirmininkas ir Lietuvos energetikos instituto vadovas, kvietęs visas suinteresuotas šalis diskusijai.

Stabdo investicijas

Nepriklausomi gamintojai vien Vilniuje ir Kaune yra pasirengę investuoti iki 1 mlrd. Lt į šilumos ir elektros gamybą, skaičiuoja Alvydas Žabolis, privataus kapitalo ir investicinės bankininkystės grupės „Zabolis Partners“ vadovaujantis partneris.

Pasak jo, šiuo metu rinkoje veikia kelios dešimtys nepriklausomų šilumos gamintojų, yra nemažai svarstančių ir norinčių investuoti, tačiau juos atbaido nelygios žaidimo taisyklės ir neaiškios perspektyvos.

Šiai nuomonei pritarė ir Rymantas Juozaitis, Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto tarybos pirmininkas, teigęs, kad šiuo metu yra sustabdęs investicijas į nepriklausomų katilinių steigimą dėl vykstančių pokyčių ir neužtikrintos jų ateities.

A. Žabolio teigimu, nepriklausomų gamintojų investicijos galėtų būti įsisavinamos per gana trumpą laikotarpį – artimiausius dvejus-trejus metus, jie galėtų gaminti atskiruose miestuose dalį ar net visą reikalingą šilumą, degindami pigesnį biokurą.

Iki 2020 m. Lietuva yra įsipareigojusi Europos Sąjungai 23% visos suvartojamos energijos gaminti iš atsinaujinančių išteklių.

Pirminiais skaičiavimais, tam prireiks instaliuoti iki 1000 MW naujų pajėgumų, kurie sudarys iki 1,5 mlrd. Lt naujų investicijų į šilumos gamybos ūkį, tačiau kokia dalis šių investicijų ateis iš nepriklausomų gamintojų, priklausys nuo sukurtos investicinės aplinkos.

Vieniems – tik už degalus, kitiems – visą kainą

Pagal šiuo metu įtvirtintą VKEKK reguliavimą, iš nepriklausomų gamintojų superkamos šilumos kaina turi būti ne didesnė nei kintami centrinių šilumos tiekėjų gamybos kaštai, t. y. gamybai reikalingų žaliavų (kuro, elektros bei vandens paruošimo) savikaina, nors abiejų gamintojų parduodama prekė – šiluma – yra vienoda.

„Įsivaizduokite, jei važiuojant vienu taksi būtų leidžiama mokėti tik už degalus, o važiuodami privilegijuotu taksi automobiliu mokėtumėt įprastą pilną tarifą – ar tai galima vadinti lygia ir skaidria konkurencija?Taip šiuo metu elgiamasi su nepriklausomais šilumos gamintojais, kurie turi tiekti šilumą pigiau nei monopoliniams gamintojams kainuoja kuras. Tokiomis iškreiptos konkurencijos sąlygomis nepriklausomi gamintojai gali tiekti šilumą tik tol, kol centrinių šilumos tiekėjų kuro balanse dominuoja brangios dujos. Su tokį patį kurą naudojančiomis tinklų katilinėmis nepriklausomiems gamintojams konkuruoti neįmanoma“, – sako A. Žabolis.

Nepriklausomi šilumos gamintojai pripažįsta, kad naujoji tvarka pakerta ilgalaikius planus investuoti ir steigti nepriklausomas katilines, o tai reiškia, kad reali konkurencija šilumos sektoriuje taip ir neatsiras.

Šiluma nepigs, nors galėtų

Keičiant reguliavimą siekiama atpiginti šilumą vartotojams, tačiau nustatytoji tvarka neskatina centrinių šilumos tinklų veikti efektyviau, uždaryti nebeveikiančias katilines ir mažinti veiklos pastoviuosius kaštus, kadangi šie kaštai nebėra konkurencijos objektas.

„Net atvirkščiai – centriniai šilumos tiekėjai bus suinteresuoti didinti pastoviųjų kaštų dalį, kadangi perparduodami nepriklausomų gamintojų patiektą šilumą galutiniams vartotojams jie gaus pilną kainą už visą parduotą energiją, t.y. jiems bus kompensuojami ir nepriklausomų gamintojų pagamintos energijos pastovieji kaštai. Tokioje situacijoje iš esmės nelaimi nė vienas dalyvis ir galima užtikrinti, kad vartotojams šilumos kaina nesumažės“, – pastebi bankininkas.

Posėdyje dalyvavęs profesorius Juozas Augutis, VDU ir LEI Energetinio saugumo tyrimų centro vadovas, atkreipė dėmesį, kad rinkoje veikiantys stiprūs nepriklausomi šilumos gamintojai sustiprintų šalies energetinį saugumą.

„Detaliau nepriklausomų šilumos gamintojų atėjimas į rinką buvo nagrinėtas Kauno atveju. Nežiūrint visų galimų rizikų, laisvos šilumos gamybos modelis būtų pats patraukliausias. Jis galėtų užtikrinti šilumos gamintojų konkurenciją, panaudoti šilumos gamybai įvairias kuro rūšis ir sumažinti priklausomybę nuo dujų tiekimo ir kainų“, – sakė posėdyje skaičiavimus pristatęs mokslininkas.

J. Augučio teigimu, mokslininkai bandė modeliuoti ir skaičiuoti keturis galimus scenarijus Kauno šilumos sektoriuje: pirmasis, įrengti naują 200 MW biokuro katilą Kauno termofikacinėje elektrinėje, antrasis, pastatomos keturios nepriklausomos biokuro katilinės, trečiasis, dalį biokuro katilų įrengia monopolinė termofikacinė elektrinė, kitą dalį – nepriklausomi gamintojai. Ketvirtasis – jei nieko nebūtų keičiama ir liktų esama situacija.

Skaičiavimai parodė, kad didžiausias energetinio saugumo lygis pasiekiamas tuo atveju, kai mieste veikia keli nepriklausomi gamintojai, antroje vietoje – mišrusis variantas, dalį biokuro galių įrengiant termofikacinėje elektrinėje, o kitą leidžiant įrengti nepriklausomiems investuotojams.

Mažiausiai saugūs ir efektyvūs vieno monopolinio šilumos gamintojo ir nieko nekeitimo scenarijai.

Konkurencija tik pradeda atsirasti

Šiuo metu maždaug 75% visos suvartojamos šilumos Lietuvoje pagaminama deginant dujas. Nors biokuras, priklausomai nuo rūšies, yra nuo 2,5 iki 3,5 karto pigesnis, skaičiuoja Remigijus Lapinskas, LITBIOMA prezidentas.

Kaip pastebėjo posėdyje dalyvavęs Danas Janulionis, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininko pavaduotojas, teisiniai pagrindai konkurencijai šilumos gamyboje nustatyti Šilumos ūkio įstatyme (10 straipsnyje), kuris galioja dar nuo 2003 m.

Tačiau iki šiol šilumos sektoriuje dominuoja monopolijos, o nepriklausomi gamintojai tik pastaraisiais metais bando ateiti į šilumos sektorių.

D. Janulionio teigimu, pagal priimtą tvarką, nepriklausomi šilumos gamintojai rezervinę šilumos gamybos galią gauna nemokamai iš centrinio šilumos tiekėjo, jei jis tam turi pakankamai įrenginių.

Jei galios nepakanka, nepriklausomas gamintojas pats turi užtikrinti reikiamą šilumos galios rezervą. Būtent tai, energetikų teigimu, sudaro kainos skirtumą tarp centrinių ir nepriklausomų šilumos gamintojų.

Tačiau A. Žabolio teigimu, toks reguliavimas yra neskaidrus: „Rezervavimas privalo būti toks pat konkurencijos objektas kaip ir gamyba. Jei aiškiai būtų nustatyta rezervo kaina, niekam nekiltų jokių klausimų. Tai leistų į šilumos ūkį ateiti naujoms investicijoms ir sumažintų kainą vartotojams“.

Posėdžio dalyviai diskusijoje pastebėjo, kad efektyvi konkurencija – tai tvarus ir ilgalaikis sprendimas Lietuvos šilumos ūkyje, kuris sudarytų palankias sąlygas vykdyti tolesnę šilumos sektoriaus pertvarką, paskatintų atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą ir užtikrintų vartotojams teisę gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis.

Pramonininkai kviečia visas suinteresuotas asocijuotas struktūras, mokslo visuomenę ir specialistus aktyviai prisidėti rengiant ir įgyvendinant naują Lietuvos šilumos ūkio pertvarkos koncepciją.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos inf.