Lietuvos ekonomika sėkmingai iriasi prieš Europos recesijos srovę, tačiau krizės šešėlis vis dar temdo lietuvių atlyginimus

 

Žygimantas Mauricas, "Nordea Bank Lietuva" ekonomistas

 

Nors ir bekele, retkarčiais buksuodama, tačiau pasaulio ekonomika lėtai juda pirmyn. To negalima pasakyti apie euro zonos šalis - jos vėl tapo ekonominės recesijos aukomis. Yra sakoma, kad kai JAV ekonomika nusičiaudi - suserga visas pasaulis, tačiau mes manome, kad Europai šis posakis negalioja ir jos ligos vis dėlto nesusargdins likusio pasaulio.

 

"Naujas normalus" ir "vystančios" ekonomikos

 

Ekonomikos pasaulis recesijos laikotarpiu stipriai pasikeitė - žemas pasitikėjimo lygis, sąmyšis finansų rinkose, politinės spekuliacijos tapo "Naujo Normalaus" pasaulio koncepcija, pagal kurią pasaulio finansų rinkose vienintelis stabilus dalykas šiuo metu yra nestabilumas.

 

Finansų rinkoms kaip niekada anksčiau reikia gerų naujienų, tačiau jos kaip niekada anksčiau priklauso nuo pasaulio lyderių politinių sprendimų.

 

Kas bus tas "supermenas", kuris ištrauks pasaulį iš nepasitikėjimo ir recesijos spiralės: Obama, Merkel ar Kinijos Liaudies Respublikos Centro komitetas?

 

Akivaizdu, kad pasaulio ekonomikos struktūra ir galios poliai sparčiai kinta, o globalizacija parodė savo aštrius dantis: šiuo metu pasaulio šalys gali būti skirstomos ne tik į išsivysčiusias ir besivystančias, bet atsirado ir nauja kategorija - "vystančių" ekonomikų.

 

Nemaža dalis senojo pasaulio valstybių neatlaikė besivystančių šalių, o ypač Kinijos, konkurencijos ir prarado ekonominį pagrindą.

 

Kurį laiką šių šalių ekonomikos dar augo "iš inercijos", nes augimą dirbtinai palaikė pigios paskolos ir dosnus viešojo sektoriaus išlaidavimas, tačiau šiuo metu atėjo "sąskaitų suvedimo" diena.

 

Deja, daugiausia "vystančių" ekonomikų yra Europoje, o ypač pietinėje jos dalyje, dėl to visa Europa dar daugelį metų bus pasmerkta kęsti ekonominę stagnaciją.

 

Būnant Europos dalimi, Lietuvai reikės stipriai pasistengti ir kruopščiai atlikti namų darbus, kad ekonomika vėl nepradėtų grimzti į dugną.

 

 Įvykis                                                               Tikimybė

 

1 JAV "fiskalinis skardis"                            Vidutinė

 

2 Tebesitęsianti Euro zonos skolų krizė Vidutinė

 

3 Bankų sistemos krizė Europoje             Vidutinė

 

4 Naftos kainų šuolis                                  Maža

 

5 Kinijos NT kainų burbulo sprogimas    Maža

 

6 Pasaulinis maisto kainų šuolis               Maža

 

Šešios pasaulio ekonomikos piktžaizdės

 

Už ekonomiką yra atsakinga visa pasaulio bendruomenė, tačiau didžiausia įtaką jai daro politikai, finansų rinkos, centriniai bankai ir korporacijos.

 

Nuo šių jėgų ir priklauso didžioji dalis pasaulio ekonomikos likimo. Pavyzdžiui, JAV gali nukristi nuo "fiskalinio skardžio" jei politikai nesusitars dėl ilgalaikės biudžeto strategijos ir 2013 metų pradžioje bus priversti didinti mokesčius bei mažinti valstybės išlaidas - tokio scenarijaus atveju į JAV krantus neabejotinai atsiristų dar viena recesijos banga.

 

Jei Europos politiniai lyderiai nesiims ryžtingų veiksmų kardinaliai spręsti įsisenėjusią Euro zonos skolų krizę, tai Europa ir toliau judės "skirtingais greičiais", o Euro zonos bei visos Europos sąjungos ateitis bus miglota. Europa centriniai bankai pasiryžę ir toliau didinti pinigų kiekį, tačiau vien tai neišspręs kreditavimo problemų - naujausi bankų apklausos dėl skolinimo sąlygų duomenys rodo, kad Europos bankai dar labiau griežtina paskolų suteikimo sąlygas.

 

Jei politikai nepasieks taikos susitarimo dėl Irano - sulauksime didelio naftos kainų šuolio ir jeigu privatus sektorius nevystys alternatyvių naftos šaltinių, ekonomika atsidurs ties išgyvenimo riba. Jei Kinijoje valdžia neskatins vidaus vartojimo, sulauksime galingo NT kainų burbulo sprogimo.

 

Būtent nestabilumas bus tas žodis, kuris geriausiai apibūdins pasaulio ekonomika artimiausius metus.

 

Ekonomika nemėgsta politikos, bet politikai mėgsta ekonomiką

 

Šiuo metu didžiąja dalimi ekonomika yra politikų rankose. Ekonomikos stabilumas priklauso nuo jų nusiteikimo ir noro spręsti fundamentalias ekonomines problemas ar pataikauti rinkėjams. Jei politikų dėmesys bus sutelktas ties populizmu ir siekiu įtikti rinkėjais, tai netolimoje ateityje, problemos, su kuriomis susiduriame šiandieną, išliks.

 

Gali būti, kad gerokai vieningesnė Kinijos valdžia gali pastūmėti savo valstybę pirmyn reformų keliu, o Europos politiniai lyderiai tuo metu dalyvaus nesibaigiančiose diskusijose apie Europos bendrą ateitį, o pati Europa stoviniuos vietoje.

 

Mes geriau negu bet kas kitas žinoma kuo gali pasibaigti likimas šalies, kurioje galima piktnaudžiauti "veto" teise - Žečpospolita XVIII a. pabaigoje buvo padalinta tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos.

 

Otas fon Bismarkas 1870-1871 m. išprovokavo Prancūzijos-Prūsijos karą. Juo siekė sutriuškinti šio susivienijimo priešininkę Prancūziją ir galutinai suvienyti Vokietiją ir jam tai pavyko.

 

Šiandieną ES mes stebime panašų karą ir laukiame Europos suvienijimo, nežinodami, kas tai padarys - Vokietija ar ECB. Sprendžiant euro zonos skolų krizę visų žvilgsniai nukreipti į Vokietiją - didžiausią prasiskolinusių šalių gelbėtoją.

 

Tačiau, remiantis pastaruoju metu atliekamų apklausų duomenimis, vis daugiau vokiečių nebenori gelbėti skolose skendinčių valstybių, tokių kaip Graikija.

 

Panašu, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel prisiminė Bismarko politiką ir ėmėsi Europos gelbėtojos vaidmens, pristačiusi naują kampaniją, skirtą įtikinti vokiečius Europos vienybės nauda, tačiau nepaisanto tokio žingsnio euroskepticizmas didžiausioje Europos ekonomikoje ir toliau auga.

 

Rugpjūtį atliktos tliktos apklausos duomenimis, tik 50 proc. vokiečių referendume balsuotų už tolesnę šalies narystę euro zonoje.

 

Europa - milžinas molinėmis kojomis

 

Europa yra milžinas molinėmis kojomis - pagrindinė problema slypi ne galios trūkume, bet susiskaldyme. ECB savo ruožtu, norėdamas išlaikyti vieningą Europą, jau ne kartą metė gelbėjimosi ratą euro zonai mažindamas bazines palūkanų normas ir taip skatindamas vartojimą.

 

Tačiau net ir 1 % palūkanų norma pasirodė esanti per maža išgelbėti vartojimą, o tuo pačiu ir ekonomiką. Prognozuojama, kad bazinės palūkanos šį rudenį turėtų būti apkarpytos dar labiau - iki 0,5%.

 

 Ekonomikos augimą turėtų skatinti žemos palūkanų normos, kurios ir toliau išliks rekordiškai žemos, tačiau yra ir kita medalio pusė - norint pasinaudoti žemomis palūkanomis reikia, kad bankai vėl pradėtų skolinti, o jie to nežada daryti, dėl jiems vis griežtėjančių veiklos priežiūros reikalavimų (bankai kaupia atsargas, siekdami geriau pasirengti naujiems Basel III reikalavimams).

 

Taigi, ekonomika yra atsidūrusi situacijoje, kai bankai yra išsigandę politikų, o politikai bankų.

 

Lietuvos ekonomika: Sėdime teisingame ES traukinio vagone

 

Lietuvos ekonomikos augimas sulėtės, tačiau recesijos turėtume išvengti, prognozuojame, kad Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) šįmet augs 2,7 proc. nedarbas sieks 14 proc., o infliacija sudarys 3 proc. Palyginimui praėjusiais metais BVP augo 5,9 proc., nedarbas siekė 15,4 proc., metinė infliacija buvo 4,1 proc.

 

Nors eksporto augimas lėtėja, tačiau jis ir toliau išliks Lietuvos ekonomikos pagrindiniu varikliu šiais metais. Eksporto augimas sulėtėjo iki 10% 2012 metų pradžioje tačiau stabilizavosi ir prognozuojama, kad augimas išliks teigiamas. Ypač optimistiškai nuteikia baldų, mašinų ir mėsos produktų pramonės eksporto duomenys.

 

Namų ūkių finansinė padėtis palengva gerėja, tačiau praktiškai visą pajamų augimą suvalgo infliacija. Infliacija šiek tiek sumažėjo, tačiau 2012 metais turėtų išlikti gana aukšta ir siekti 3.0%.

 

Vidutinis atlygis 2012 m. II ketv. augo 2.2%, tačiau dėl kylančių kainų reali gyventojų perkamoji galia nedidėjo. Darbuotojų skaičius 2012 m. I ketv. augo 1.4%.

 

Lietuvos biudžeto deficitas jau šiais metais turėtų atitikti Mastrichto kriterijus, tačiau energetinių žaliavų kainų kilimas bus pagrindinis trukdis Lietuvai bandant įsivesti eurą 2014 metais.

 

Kodėl Lietuvoje nedidėja atlyginimai?

 

Lietuvoje darbo užmokestis auga lėčiau negu ekonomika ir negi lėčiau negu produktų kainos. Paskutiniais Statistikos departamento duomenimis, vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius Lietuvoje buvo 1673 litai - vos keliomis dešimtimis litų didesnis negu prieš metus.

 

Oficialus darbo užmokestis Lietuvoje auga itin lėtai dėl šių pagrindinių priežasčių:

 

1. Netikrumas dėl ekonomikos ateities - darbdavių nenoras investuoti į darbuotojų ateitį.

 

2. Darbuotojams neparanki padėtis darbo rinkoje - aukštas nedarbo lygis.

 

3. Didelis darbo jėgos apmokestinimas, dėl kurio įmonėms tampa itin nepatrauklu didinti "oficialų" užmokestį.

 

4. Mažos paskatos darbuotojams prašyti didesnio oficialaus darbo užmokesčio.

 

Vyraujantis netikrumas dėl ateities ir darbuotojui neparanki padėtis darbo rinkoje neskatina įmonių dalintis sukuriama pridėtine verte su savo darbuotojais. Jei 2009 metais 46% visos sukurtos pridėtinės vertės atitekdavo darbuotojų atlygiui, tai šiuo metu šis santykis siekia vos 39%.

 

Jei įmonių savininkai taip pat dosniai dalintųsi savo įmonėse sukuriama pridėtine verte su savo darbuotojais kaip ir 2009 metais, tai šiuo metu vidutinis darbo užmokestis būtų apie 15% didesnis. Tačiau įmonių savininkai neskuba to daryti dėl vyraujančio neapibrėžtumo, aukšto nedarbo lygio ir santykinai didelio darbo jėgos apmokestinimo Lietuvoje.

 

Didelis darbo jėgos apmokestinimas įmonių savininkus skatina ieškoti kitų būdų, kaip efektyviau padalinti įmonėje sukuriamą pridėtinę vertę. Oficialaus darbo užmokesčio mokėjimas yra "prabanga", kurią įmonės gali sau leisti tik esant stabiliai įmonės finansinei bei šalies ekonominei situacijai.

 

Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje darbo jėgos apmokestinimas yra didesnis negu ES vidurkis ir gerokai didesnis negu kitų išsivysčiusių šalių.

 

Pavyzdžiui, 2000 eurų atlygį gaunantis darbuotojas Lietuvoje sumoka gerokai daugiau mokesčių negu Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Kanadoje, JAV ar Šveicarijoje. Įdomu ir tai, kad 2000 eurų atlygį "į rankas" gaunantį darbuotoją Lietuvoje slegia didesnė mokesčių našta negu Skandinavijos šalyse, kuriose mokesčiai yra vieni aukščiausių pasaulyje.

 

Taigi natūralu, kad įmonės visais būdais stengiasi ieškoti darbuotojų, sutinkančių dirbti už mažesnį ar "neoficialų" darbo užmokestį.

 

Tačiau tokia padėtis yra žalinga, nes ji trukdo vidaus vartojimo atsigavimui, mažina biudžeto išlaidas bei skatina gyventojus gyventi iš pašalpų, kurios neretai esti didesnės negu atlygis po mokesčių.

 

Be to, didelis darbo jėgos apmokestinimas mažina Lietuvos eksportuojančių įmonių konkurencingumą.