Žmonėms labiausiai rūpi kas bus su kainomis, ypač per šildymo sezoną. Tai, kad už dujas ir šildymą teks ir vėl daugiau mokėti, jau pranešė Valstybinė kainų ir energetikos komisija.Tai ji apskaičiuoja ir patvirtina kainas.

Rinkos kainodaros, pagrįstos pasiūla, paklausa, derybomis ir konkurencija, energetikos sektoriuje apskritai nėra, tik buhalterija.

Valdžia siekia įtvirtinti valstybinį monopolį energetikos sektoriuje ir jai tai gerai sekasi. Elektros skirstymas nacionalizuotas, valstybė kėsinasi perimti į savo rankas ir šilumos tiekimą bei dujų perdavimą.

Dar daugiau, ji neleidžia žmogui rinktis, ypač šildymo būdo, tad tampame įkalinti valdiško verslo gniaužtuose. Ūkio ministras populistiškai stengiasi surasti daug pinigų nykstančių privačių šilumos tiekėjų kišenėse, ieško blusų, tačiau nemato dramblio – pačios sistemos suvalstybinimo ir neefektyvumo.

Visi esame elektros ir šilumos vartotojai, paklausa plačiąja prasme, tačiau deja šioje srityje kainai įtakos neturime.

Žmonės žvalgosi ir į lentynas, kur išdėliotos prekės, kurių kainų valdžia nereguliuoja. Pienas, mėsa, duona – jų kainos domina žmones, nes kiekvieną kartą prisikrovę tokio pat dydžio ir sudėties krepšį, mokame skirtingai.

Štai, šiemet Amerikoje sausra sunaikino didelį grūdų derlių, tad miltų, duonos gamintojai netruko pakelti kainas. O štai bulvių derlius buvo geras, ir daugiau ūkininkų jas augino, nes prieš metus bulvių stokojo, tad kaina krito.

Lygiai taip, kaip pasiūla, kainas veikia ir vartotojų paklausa.

Vienu metu buvo laikotarpis, kai Kinija sudarė itin daug kontraktų ir galima sakyti „išpirko“ plieną, kitų šalių statybininkai vertėsi per galvas, kad galėtų tęsti statybas. Taigi, kainas tikrai veikia paklausa ir pasiūla, tačiau ne tik ji.

Kainoms įtakos turi ir mokesčiai, ypač PVM ir akcizas. Už degalus mokame apie 5 litus būtent dėl akcizo ir netgi ant jo „uždedamo“ PVM.

Tad kai Konkurencijos taryba pradeda ieškoti kartelinio susitarimo tarp degalinių, ji visų pirma turėtų įžvelgti ir įvardinti tarptautinį ES valstybių kartelį, kuriame nustatyti minimalūs akcizai ir PVM.

Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus veiksnys yra pinigų kiekis, kurį į rinką pripumpuoja valstybiniai centriniai bankai, o komerciniai bankai padaugina per valdžios jiems suteiktą privilegiją laikyti tik dalį mūsų einamosiose sąskaitose esančių pinigų.

Pinigų kiekis (M1) per ketverius krizinius 2008-2011 metus Eurozonoje buvo padaugintas 31 procentu.

Esame susisieję su euru, kaip gali nekilti kainos, jei pinigų padaugėjo trečdaliu. Pinigų kiekio didėjimas yra pagrindinė, jei ne vienintelė infliacijos priežastis. Už šią pinigų įtaką kainai atsakingi centriniai bankai – valdžios institucijos.

Apibendrinkime, kas šiuolaikiniame pasaulyje lemia kainas?

Iš keturių mano įvardintų priežasčių tik viena yra rinkos veikimas.

Kitos trys - kainų reguliavimas, mokesčiai ir pinigai – yra valdžios darbo vaisius.

Jei šios valdiškos intervencijos būtų panaikintos, kainos neabejotinai kristų, tačiau valdžia bijo defliacijos, ji bijo kainų kritimo!

Centriniai bankai siekia palaikyti 2 procentų infliaciją, nes dėl pseudomokslinių argumentų galvoja, kad defliacija kenkia kažkokiai abstrakčiai ekonomikai, kurioje nėra gyvų žmonių, norinčių kainų mažėjimo.

Kaip akivaizdžiai nesutampa žmogaus ir valdžios interesai kainos klausimu!

Tad kai kitą kartą gausite sąskaitą už šildymą ir elektrą, ar mokėsite už benziną, ar pirksite pabrangusius maisto produktus, susimąstykite, kiek prie šio kilimo prisidėjo rinka, o kiek jos nebuvimas.

LLRI inf.