Birželio 1 d. Lietuvos pramonininkų konfederacijoje vyko apskritojo stalo diskusija su už mokesčius, muitus, kovą su sukčiavimu ir auditą atsakingu Europos Komisijos nariu Algirdu Šemeta.

Susitikime asociacijų ir verslo organizacijų astotovai diskutavo šiais klausimais:

1. Energijos produktų apmokestinimo direktyva;

2. Finansinių sandorių mokestis ir galimas jo poveikis įmonėms;

3. Bendra konsoliduota pelno mokesčio bazė;

4. Galima prekių kilmės taisyklių reforma (ES muitinės kodeksas) ir priemonės stiprinti konkurencingumą su trečiosiomis šalimis;

5. ES Biudžeto reforma: europinių mokesčių perspektyvos;

6. Mokesčių politikos koordinavimas ES: harmonizavimo perspektyvos. „Tax shift“ perspektyvos (pvz. perkeliant mokesčių naštą nuo darbo jėgos ant taršos ir tt.);

7. Mokesčių vengimas ir kovos su „šešėliu“ efektyvumas ES.

Pramonininkai: Europos Komisijos pasiūlytų „ekonomikai draugiškų“ mokesčių įvedimas laukiamos naudos neduos

Europos Komisija siūlo apsvarstyti galimybę padidinti ar įvesti mažiausiai ekonomikos augimui kenčiančius mokesčius – nekilnojamojo turto, transporto, aplinkos mokesčius. Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekspertai tokius Europos Komisijos siūlymus vertina kritiškai po siūlymo aptarimo su ES komisaru A.Šemeta.

Anot Lietuvos pramonininkų konfederacijos analitiko Aleksandro Izgorodino, vertėtų atkreipti dėmesį, kad biudžeto pajamų kontekste minėtų mokesčių nauda yra itin maža.

Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, iš 26 valstybės renkamų mokesčių, keturi iš jų (PVM, akcizai, Gyventojų pajamų mokestis bei Pelno mokestis) 2011 m. sudarė 90 proc. visų biudžeto mokestinių pajamų.

Pernai įplaukos iš PVM sudarė 49,1 proc., įplaukos iš akcizų 23,2 proc., įplaukos iš Gyventojų pajamų mokesčio 10,8 proc., o įplaukos iš Pelno mokesčio 6,6 proc. visų biudžeto pajamų.

Todėl akivaizdu, kad NT, transporto bei aplinkos mokesčių įvedimas arba padidinimas neturės esminės įtakos Lietuvos biudžeto pajamoms ir nepadės reikšmingai sumažinti biudžeto deficito, tuo labiau, kad ekonomikai draugiški mokesčiai dažnai pasižymi itin sudėtingu ir brangiu administravimu, kas tik dar labiau mažina tokių mokesčių naudą ir sukels dar didesnį šalies gyventojų nepasitenkinimą.

Siekiant reikšmingai padidinti mokestines biudžeto pajamas bei sumažinti biudžeto deficitą, vyriausybė didesnį dėmesį turi skirti ne naujų mokesčių įvedimui, bet gerinti „didžiųjų“ mokesčių (PVM, akcizai, GPM bei Pelno mokestis) administravimą bei stiprinti kovą su šešėline ekonomika.

Europos Komisijos paskaičiavimais, šešėlinės ekonomikos dydis Lietuvoje šiuo metu sudaro 28,5 proc. šalies BVP, o plačiai paplitęs mokesčių vengimas turi tiesioginės įtakos ir biudžeto pajamoms bei biudžeto deficito lygiui.

Pvz., 2011 m. fiksavome reikšmingą skirtumą tarp PVM ir akcizų surenkamumo tendencijų, o PVM ir akcizai iš esmės apmokestina tą patį veiksnį – vartojimą. VMI duomenimis, 2011 m. faktinės PVM įplaukos į biudžetą buvo 14,3 proc. didesnės nei 2010 m., o PVM surinkimo panas buvo įvykdytas 100,4 proc.

Savo ruožtu, PVM įplaukoms paaugus 14,3, o namų ūkių vartojimui išaugus 6 proc., 2011 m. akcizų surenkamumas buvo 8 proc. mažesnis nei planuota.

Skirtingas PVM ir akcizų surenkamumo tendencijas lėmė kontrabandinių prekių vartojimas. Todėl akivaizdu, kad siekiant iš esmės padidinti mokestines biudžeto pajamas, pirmiausiai būtina efektyviau kovoti su šešėliu bei mokesčių vengimu. Valstybė turi skirti didesnį dėmesį mokesčių vengimui pažaboti.

A.Izgorodino teigimu, didelė šešėlinė ekonomika taip pat iškreipia mokestinių pajamų santykį su BVP Lietuvoje. Anot Europos statistikos agentūros Eurostat, 2010 m. mokestinių pajamų santykis su BVP Lietuvoje siekė 27,1 proc., ir buvo mažiausias ES. Iš to daroma ne visiškai teisinga išvada, kad Lietuvoje mokestinė našta yra mažiausia Europoje. Mažą biudžeto pajamų santykį su BVP Lietuvoje iš esmės lemia ne maži mokesčiai, bet didelis mokesčių vengimas.

Mokestinių tarifų kontekste Lietuvos mokesčiai nėra maži – pvz., PVM tarifas (21 proc.) visiškai atitinka ES vidurkį. Negana to, Europos kontekste Lietuva taip pat pasižymi pernelyg dideliu darbo jėgos apmokestinimu. itin didelių komplikacijų sukelia darbdavio sumokamas socialinio draudimo įmokos tarifas – standartinis tarifas siekia 30,98 proc.

Esant tokiai darbo jėgos apmokestinimo politikai, papildomo darbuotojo samdymas reikšmingai didina verslo sąnaudas ir, versle vyraujant dideliam neapibrėžtumui dėl padėties išorės rinkose bei laipsniškai lėtėjant Lietuvos ūkio plėtrai, skatina įmones laikytis itin konservatyvios pozicijos darbuotojų skaičiaus atžvilgiu.

Akivaizdu, kad dabartinė darbo jėgos apmokestinimo politika reikšmingai riboja užimtumo atsigavimą. Savo ruožtu, didelė ir itin lėtai mažėjanti bedarbystė riboja namų ūkių vartojimo išlaidų atsigavimą, bei lėtina Lietuvos ūkio plėtrą, ypač turint omenyje, kad namų ūkių vartojimo išlaidos sudaro 63,5 proc. Lietuvos BVP.

Anot p. Izgorodino, darbo jėgos apmokestinimo kontekste būtina atsižvelgti ir į vadinamuosius „nedarbo spąstus“. Nedarbo spąstų rodiklis rodo, kokią vidutinio darbo užmokesčio dalį sudaro gyventojų pajamų mokestis, darbuotojo mokami socialinio draudimo mokesčiai bei prarastos socialinės pašalpos, kada žmogus iš bedarbio tampa darbuotoju.

Eurostat duomenimis, nedarbo spąstų rodiklio reikšmė Lietuvoje siekia 70 proc., o tai reiškia, kad gyventojui iš bedarbio tapus darbuotoju (t.y. grįžus atgal į aktyvią darbo rinką), vidutiniškai 70 proc. jo atlyginimo sudarytų gyventojų pajamų mokestis, darbuotojo sumokamos socialinio draudimo įmokos bei prarastos socialinės pašalpos.

Tokia situacija mažina bedarbių motyvaciją grįžti atgal į darbo rinką ir skatina ilgalaikio nedarbo plėtrą.

Negana to, dideli nedarbo spąstai didina bedarbių motyvaciją dirbti nelegaliai, kartu gaunant ir socialines išmokas.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos inf.