2012 m. trečiąjį ketvirtį šalies bendrasis vidaus produktas (BVP), įvertintas pagal turimus statistinius duomenis ir ekonometrinius modelius, siekė 29 734 mln. litų to meto kainomis, praneša Lietuvos statistikos departamentas. Palyginti su tuo pačiu 2011 m. ketvirčiu, realus BVP pokytis sudarė 4,4 procento.

Per tris pirmuosius ketvirčius sukurta 83 504 mln. litų bendrojo vidaus produkto to meto kainomis, o realus BVP pokytis, palyginti su atitinkamu 2011 m. laikotarpiu, sudaro 3,5 procento.

Šiais metais pridėtinė vertė augo daugumoje ekonominės veiklos rūšių įmonių.

Teigiamą BVP pokytį, palyginti su praėjusiais metais, lėmė gerėjantys žemės ūkio, apdirbamosios gamybos bei vidaus prekybos rodikliai.

Remiantis išsamesniais duomenimis ir įvertinus pridėtinę vertę pagal detalesnį ekonominės veiklos rūšių sąrašą, patikslintas 2012 m. pirmojo ir antrojo ketvirčių BVP.

Patikslintais duomenimis, pirmąjį ketvirtį BVP sudarė 25 300 mln., antrąjį – 28 471 mln. litų to meto kainomis ir, palyginti su atitinkamais 2011 m. ketvirčiais, padidėjo atitinkamai 3,9 ir 2,1 procento (anksčiau skelbtas pirmojo ir antrojo ketvirčių BVP sudarė atitinkamai 25 299 mln. ir 28 640 mln. Lt, pokytis – 3,9 ir 2,2 proc.).

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 

Komentuoja SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda

Ekonomika šoktelėjo, tačiau netrukus stos į ramesnę vagą

 
Trečiąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2011 m. ketvirčiu, Lietuvos BVP ūgtelėjo 4,4 proc., tuo mūsų pernelyg nenustebindamas (išankstinė SEB banko analitikų prognozė Reuters ir Bloomberg agentūroms buvo 4 proc.). Pastaraisiais mėnesiais pagrindinių šalies ūkio sektorių rodikliai buvo neblogi, o apdirbamosios pramonės - net geresni nei buvo galima tikėtis tokiomis sudėtingomis tarptautinėmis sąlygomis.

Truputį nuliūdino rugsėjo mėnesio mažmeninės prekybos apyvartos rodiklis.

Palyginti su tuo pačiu praėjusių metų mėnesiu, mažmeninė prekyba, išskyrus variklinių transporto priemonių ir motociklų prekybą, padidėjo tik 0,9 proc. - daug menkiau nei vidutiniškai 2012 m. sausio-rugsėjo mėnesiais (5,0 proc.).

Tai reikia vertinti kaip įžangą į šaltąjį metų sezoną, kuomet prekybos sektorių kaitina nebent Šv. Kalėdų šventės lūkesčiai, o žmonės kaip niekada daug galvoja apie energetiką.

Žiemos sezono pradžią „papuošiančios" rekordiškai didelės šildymo sąskaitos vers namų ūkius naudoti santaupas ir riboti antrojo arba trečiojo būtinumo prekių vartojimą.

Atitinkamai patirs smūgį jomis prekiaujantys mažmeninės prekybos sektoriai, kurie vasaros pabaigoje sparčiai stojosi ant kojų ir įspūdingai augo, pvz., prekyba drabužiais ir avalyne.

Be to, šildymas ir kiti energetiniai ištekliai yra sudėtinė verslo įmonių sąnaudų dalis, todėl su šildymu susijusių išlaidų poveikis ekonomikai paskutinį šių metų ketvirtį - vienareikšmiškai neigiamas.

Nors pastaruoju metu eksportuojančios įmonės apsiprato su darbščiojo Lietuvos ekonomikos „arkliuko" vaidmeniu, toliau stiprinti savo pozicijas užsienio rinkose joms bus gana sunku. Smarkiai susiaurės ribos tos sąnaudų ir kainų minimizavimo politikos, kurią mūsų bendrovės vykdė iki šiol ir kuri atnešė tikrai puikių rezultatų.

Viena vertus, gamybos sąnaudų struktūrą slėgs brangstantys energetiniai ištekliai, kita vertus, mažėjant nedarbo lygiui ir išliekant didelei infliacijai, darbuotojai nebetoleruos atlyginimų įšaldymo.

Rimtą paspirtį suteiktų techninis ir technologinis atsinaujinimas, tačiau šių metų viduryje investicijų procesą ištiko sąstingis.

Stokojant „šviežių" statistinių duomenų, kol kas neįmanoma atsakyti, ar investicijos pagyvėjo trečiąjį ketvirtį, tačiau viena aišku - be jų tikėtis nuolatinio gamybos efektyvumo kilimo būtų tiesiog naivu.

Dar vienas nežinomasis - globalinės ekonomikos ir pagrindinių Lietuvos užsienio prekybos partnerių ekonomikos plėtra. Praėjusią savaitę mūsų šalį aplankė vienas iš šiuolaikinių pasaulio makroekonomikos šviesulių - Japonijos konsultacijų įmonės Nomura Research Institute vyriausiasis ekonomistas Richardas C. Koo.

Nepabijosiu pasakyti, kad susirinkę Baltijos regiono šalių Investuotojų forumo dalyviai, ko gero, išgirdo įtaigiausią per pastaruosius porą dešimtmečių šalyje girdėtą globalinės ekonomikos analizę. 

Jos leitmotyvas - centrinių bankų vykdoma pigių pinigų politika „atšipo", kadangi įmonės elgiasi visiškai kitaip nei nurodyta vadovėliuose - siekia ne maksimizuoti pelną, o grąžinti skolas ir minimizuoti kitus finansinius įsipareigojimus.

Susiklosto paradoksali situacija, kuomet Europos centrinio banko ir Federalinio atsargų banko balansai pučiasi ne procentais, o kartais, pinigų kiekis auga kur kas lėčiau, o paskolų portfelis realiam ekonomikos sektoriui visiškai neauga ar net mažėja.

Pasak R. C. Koo, tokiomis sąlygomis iniciatyvą turėtų perimti fiskalinė politika, kuri privalo ne dar labiau suveržti diržus, o kryptingu viešųjų išlaidų ir investicijų didinimu kompensuoti įmonių ir namų ūkių skolinimosi „apetito" praradimą.

Tenka nuogąstauti, kad tokios rekomendacijos mūsų šalyje gali būti suvoktos pernelyg tiesmukai ir tapti praktinės politikos vadovu artimiausioje ateityje. Būkime realistai - pasaulio ekonomikos nuosmukį lėmė ne Lietuva, taigi ne ji ir privalo imtis atsakomybės už jos gaivinimą.

Tai pirmiausia yra didelių ir stabilesnius viešuosius finansus turinčių valstybių (JAV, Vokietijos, Kinijos ir pan.) priedermė.