Darbo užmokestis trečiąjį 2012 m. ketvirtį

Lietuvos statistikos departamentas informuoja, kad vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) trečiąjį 2012 m. ketvirtį sudarė 2171,0 lito, valstybės¹ ir privačiajame sektoriuose – atitinkamai 2307,1 ir 2091,2 lito.

Vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis šalies ūkyje sudarė 1686,0 lito, valstybės sektoriuje – 1785,3 lito, privačiajame – 1627,7 lito.

Palyginti su antruoju 2012 m. ketvirčiu, vidutinis mėnesinis bruto ir neto darbo užmokestis šalies ūkyje padidėjo 0,8, valstybės sektoriuje – 1,2 ir 1,1, o privačiajame – 0,7 ir 0,6 procento.

Realusis darbo užmokestis trečiąjį 2012 m. ketvirtį, palyginti su ankstesniuoju, padidėjo: šalies ūkyje – 0,5, valstybės sektoriuje – 0,8, privačiajame – 0,3 procento.

Darbo užmokesčio padidėjimą trečiąjį 2012 m. ketvirtį lėmė didesnė darbų apimtis (žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veiklos ir kitose įmonėse) ir nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. padidinta minimalioji mėnesinė alga (iki 850 Lt).

^{___________________
1} Valstybės sektorius apima biudžetines įstaigas ir organizacijas (švietimo, sveikatos priežiūros, socialinio darbo, kultūros, viešojo valdymo ir kt.), taip pat viešąsias įstaigas, įmones, kurių 50 procentų ar daugiau subjekto įstatinio kapitalo sudaro valstybės ar savivaldybės nuosavybė.

Per metus sumažėjo realusis darbo užmokestis

Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis trečiąjį 2012 m. ketvirtį, palyginti su trečiuoju 2011 m. ketvirčiu, padidėjo: šalies ūkyje – 2,6, valstybės sektoriuje – 2,8, o privačiajame sektoriuje – 2,7 procento.

Vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis per metus taip pat padidėjo: šalies ūkyje – 2,4, valstybės sektoriuje – 2,6, o privačiajame – 2,5 procento.

Realusis darbo užmokestis per metus sumažėjo: šalies ūkyje – 0,8, valstybės sektoriuje – 0,6, privačiajame – 0,7 procento.

Realiojo darbo užmokesčio mažėjimą lėmė sparčiau nei neto darbo užmokestis augusios vartojimo prekių ir paslaugų kainos.

Per ketvirtį darbo užmokestis sparčiausiai augo žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės veiklos įmonėse

Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje trečiąjį 2012 m. ketvirtį, palyginti su antruoju, didėjo beveik visų veiklos rūšių įmonėse, labiausiai – žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės (4,6 proc.), informacijos ir ryšių (3,7 proc.), apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų (2,8 proc.), statybos (2,6 proc.), o sumažėjo – finansinės ir draudimo (3,7 proc.), nekilnojamojo turto operacijų (1,6 proc.) veiklos įmonėse.

Trečiąjį ketvirtį vidutinis darbuotojų skaičius šalies ūkyje padidėjo 4,1 tūkst.

Vidutinis darbuotojų skaičius per ketvirtį (trečiąjį 2012 m. ketvirtį, palyginti su antruoju 2012 m. ketvirčiu) šalies ūkyje padidėjo 0,4 procento (4,1 tūkst.), privačiajame sektoriuje – 1,3 procento (9,1 tūkst.), o valstybės sektoriuje – sumažėjo 1,3 procento (5 tūkst.).

Labiausiai darbuotojų skaičius šalies ūkyje padidėjo statybos bei apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų įmonėse (atitinkamai – 4,2 ir 4,0 proc.).

Per metus vidutinis darbuotojų skaičius šalies ūkyje padidėjo 2,1 procento (22,7 tūkst.), privačiajame sektoriuje – 3,9 procento (27,4 tūkst.), o valstybės sektoriuje – sumažėjo 1,2 procento (4,7 tūkst.).

-------------------------------------------------

Darbo užmokesčio augimą lems ir mokesčių politika

Komentuoja „Swedbank" Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis

Statistikos departamentas skelbia, kad trečiąjį šių metų ketvirtį vidutinis neto (po mokesčių) darbo užmokestis šalyje buvo 2,4 proc. didesnis nei prieš metus.

Tuo pačiu laikotarpiu kainos augo šiek tiek daugiau nei darbo užmokestis - augimas siekė 3,2 proc., todėl realus darbo užmokestis trečiąjį ketvirtį sumažėjo 0,8 procento.

Šis mažėjimas tęsiasi jau daugiau nei trejus su puse metų. Prognozuojame, kad realus darbo užmokestis 2013 metais jau augs 1,8 proc., tačiau daug kas priklausys ir nuo naujos Vyriausybės ekonominės politikos.

Eilinį kartą tenka pripažinti, kad oficiali statistika apie tikrąsias darbo užmokesčio tendencijas pasako ne viską. Apie tai, kad kai kuriuose ekonomikos sektoriuose yra labai populiarūs vokeliai, mums signalizuoja ir per daug ryškūs juose mokamų atlyginimų skirtumai.

Sektoriuose, kuriuose veikia beveik vien tik užsienio kapitalo įmonės, nemokančios neoficialių atlyginimų (pavyzdžiui, informacijos, ryšių, finansų, draudimo ir kai kuriose apdirbamosios gamybos srityse), vidutinis atlyginimas viršija šalies vidurkį 75 proc. - tokių skirtumų negalima paaiškinti vien skirtingu dirbančiųjų kompetencijų lygiu.

Jau beveik keturis metus besitęsiantis realas darbo užmokesčio mažėjimas yra nuviliantis ir neatspindi darbo našumo augimo.

Be to, tokios tendencijos kaimyninėse šalyse jau senokai baigėsi. 2009 metais Estijos dirbančiųjų vidutinis atlyginimas buvo 37 proc. didesnis nei Lietuvos, dabar šis skirtumas išaugo iki 45 procentų, nors darbo našumas Estijoje neaugo sparčiau. Kodėl didėja atotrūkis?

Viena iš priežasčių yra įmonių nerimas dėl euro zonos ateities ir galimybių toliau didinti eksporto apimtis. Tačiau šis nerimas veikia ir kitas ES šalis.

Daug svarbiau yra šalies ekonominės politikos neapibrėžtumas. Pavyzdžiui, dar ir dabar nėra aišku, koks bus minimalus mėnesinis atlyginimas kitų metų pradžioje, išlieka neaišku, ar „ekonomika bus skatinama" įvedant rinką iškraipančias ir diskriminuojančias PVM lengvatas, ar darbo vietų kūrimą skatinančias lengvatas investicijoms.

Vis tik svarbiausia vangaus atlyginimų augimo priežastis yra per didelė mokestinė našta - įmonė, norėdama padidinti darbuotojo į rankas gaunamą darbo užmokestį nuo 2000 litų iki 2100 litų, tam turi skirti ne 100 litų, bet 179 litus - taip darbo sąnaudas išpučia mokestinė našta.

Čia glūdi pagrindinė vokelių gajumo priežastis, todėl pirmasis naujosios Vyriausybės prioritetas peržiūrint Lietuvos mokesčių sistemos efektyvumą (t. y. jos paskatas investuoti ir kurti gerai apmokamas darbo vietas) turi būti sutelktas į darbo mokesčių mažinimą.

Galimybių tam yra daug - įvertinant turto mokesčių bazės išplėtimą būtina naikinti, o ne toliau kurti PVM lengvatas, kuriomis naudojasi ir dideles pajamas gaunantys gyventojai.

Dar svarbiau yra susilaikyti nuo nuolatinio valdžios sektoriaus išlaidų didinimo ir dėmesį sutelkti į jau dabar išleidžiamų pinigų efektyvumo ir skaidrumo didinimą.

Šios priemonės leistų jau nuo 2014 metų sumažinti bent jau mažesnį nei vidutinį atlyginimą gaunančių dirbančiųjų apmokestinimą ir taip paskatinti skaidrų darbo užmokesčio augimą.

Šalies vidutinį darbo užmokestį galėtų kilstelėti ir „praskaidrinti" taip pat galėtų planuojamas minimalaus mėnesinio atlyginimo didinimas.

Tačiau per spartus jo didėjimas, neatspindintis vidutinio atlyginimo ir darbo našumo tendencijų, gali padaryti meškos paslaugą savo galimybės tebelaukiantiems bedarbiams, ypač ne didžiuosiuose Lietuvos miestuose.

Žalingos yra ir diskusijos apie dar didesnį mokesčių sistemos progresyvumą - darbo mokesčių didinimą.

Tokie sprendimai ne tik nesumažintų socialinės atskirties, bet ir slopintų investicijas bei gerai apmokamų darbo vietų kūrimą.

Adekvačių minimalių pajamų dirbantiesiems užtikrinimas yra labai svarbus, tačiau šią subtilią užduotį reikia įgyvendinti ne naudojant bukus ir tam ne visada tinkamus instrumentus.

„Swedbank" inf.

--