„Dirbu sau“ – daugeliui skamba kaip svajonė. Tačiau, anot Mykolo Romerio universitete (MRU) disertaciją apgynusio teisininko dr. Hans Lauschke, šiandien ši laisvė neretai yra tik iliuzinė.

„Formali laisvai samdomų darbuotojų nepriklausomybė dažnai slepia realų autonomijos trūkumą“, – sako tyrėjas.

Jo teigimu, net ir be tiesioginio vadovo ar aiškių nurodymų darbuotojas gali būti stipriai veikiamas.

Pavyzdžiui, platformose dirbantys laisvai samdomi darbuotojai (vadinamieji freelanceriai) dažnai jaučia spaudimą nuolat priimti užduotis, nes nuo jų aktyvumo priklauso ateities galimybės.

Reitingai, vertinimai, algoritmai – visa tai reguliuoja tokių darbuotojų elgesį. Kitaip tariant, jiems niekas neįsakinėja, bet pasirinkimo – vis tiek maža.

Kai darbo teisė nespėja paskui realybę

Anot mokslininko, riba tarp savarankiškai dirbančio ir samdomo darbuotojo šiandien vis labiau nyksta ir jos neįmanoma tiksliai apibrėžti. „Tai nėra vienas kriterijus. Viskas priklauso nuo to, kiek žmogus realiai yra priklausomas: ekonomiškai ar organizaciškai“, – aiškina jis.

Vienas paprasčiausių pavyzdžių – pajamų šaltinis. Jei daugiau nei pusė pajamų gaunama iš vieno kliento, pasirinkimo laisvė tampa labai ribota.

Atsisakyti darbo ar pasiimti atostogas reiškia rizikuoti pragyvenimu. Tokiais atvejais, anot dr. H. Lauschke, „formaliai savarankiškai dirbantis žmogus praktiškai atsiduria labai panašioje situacijoje kaip samdomas darbuotojas“. 

Dalis „laisvai samdomų“ santykių realybėje funkcionuoja kaip paslėpti darbo santykiai, tik be jiems būdingų garantijų. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje savarankiškai dirbantys asmenys sudaro apie 10 % visų dirbančiųjų.

Tai – daugiau nei ES vidurkis, todėl ši „pilkoji zona“ tampa ne išimtimi, o vis labiau matoma darbo rinkos dalimi.

Tai reiškia, kad klausimas dėl jų statuso ir apsaugos tampa aktualus ne tik darbuotojams, bet ir įmonėms, kurios vis dažniau remiasi šiuo darbo modeliu.

Nors darbo rinka keičiasi, teisė ne visada spėja kartu. Mokslininko teigimu, daugelyje šalių, tarp jų – ir Lietuvoje, vis dar remiamasi gana griežtu modeliu: arba esi samdomas darbuotojas, arba ne.

Vis dėlto realybėje vis daugiau žmonių atsiduria kažkur per vidurį. „Ribos tarp darbo formų vis labiau išsilieja“, – sako dr. H. Lauschke.

Tyrėjas neskuba teigti, kad sistema – visiškai pasenusi. Anot jo, vadinamasis „vienodas apsaugos modelis“ yra reikalingas. Tuo pačiu svarbus klausimas, ar toks modelis visada taikomas tiems, kam jo labiausiai reikia.

Lietuva renkasi aiškumą – griežtą darbuotojo apibrėžimą. Tačiau, anot tyrėjo, tas aiškumas kartais gali būti klaidinantis. „Teisinis aiškumas gali būti iš dalies iliuzinis“, – pastebi jis.

Europos Sąjungos teisė kai kuriais atvejais numato platesnę apsaugą. Vadinasi, asmuo, kuris Lietuvoje laikomas savarankiškai dirbančiu, tam tikrose situacijose vis tiek gali įgyti samdomo darbuotojo teises.

Nematoma kontrolė – didžiausias iššūkis

Viena svarbiausių disertacijos apie laisvai samdomų darbuotojų teisių ir socialinių garantijų pokyčius Lietuvoje ir kitose ES šalyse temų – „minkštoji kontrolė“.

Tai ne tiesioginiai nurodymai, o subtilūs mechanizmai: algoritmai, vertinimai, paskatos. „Jos yra mažiau matomos, bet labai veiksmingos, todėl jas sunkiau reguliuoti“, – dalinasi mokslininkas.

Net jei tokia kontrolė atpažįstama, problema išlieka, nes teisė dažnai pripažįsta tik klasikines kontrolės formas. Visa kita lieka pilkojoje zonoje.

Anot tyrėjo, kai kurios laisvai samdomiems darbuotojams suteikiamos teisės egzistuoja tik formaliai. Pavyzdžiui, jie gali jungtis į profesines sąjungas. Visgi jei nėra realių galimybių veikti ir būti atstovaujamiems, tokia teisė tampa „popierine“.

Galiausiai, anot mokslininko, didžiausia klaida – bandyti viską suvesti į vieną apibrėžimą. „Pagrindinis klausimas turėtų būti ne tai, kas yra darbuotojas, o kam reikalinga apsauga ir kodėl“, – pabrėžia jis.

Darbo pasaulis keičiasi. Tačiau esmė, pasak dr. H. Lauschke, išlieka ta pati: kaip apsaugoti tuos, kurie realiai yra pažeidžiami, net jei formaliai jie atrodo visiškai savarankiški.

MRU inf.