Prielinksnis ant taisyklingai vartojamas keliais atvejais.

1. Kai juo žymima vieta ar daiktas, kurių paviršiuje kas yra, daroma, pavyzdžiui: Varna tupi ant šakos, Nukentėjusysis guli ant šono.

2. Kai juo žymimas asmuo ar daiktas, į kurį nukreiptas veiksmas, pavyzdžiui, Pupos byra ant drėgnos žemės.

3. Ant vartojamas žymėti asmeniui ar šiaip gyvam padarui, į kurį nukreiptos neigiamos emocijos, reiškiamos veiksmažodžiais rėkti, bartis, pykti, širsti, niurzgėti, šoktis, pavyzdžiui, Marytė taip rėkė ant dukros, kad net skambėjo visas kaimas.

Be to, su prielinksniu ant yra nemažai perkeltinės reikšmės junginių, pavyzdžiui: griežti dantį (pykti ant ko), neturėti akies ant ko (nemėgti ko), būti ant akių (gerai matomam), ant karštų pėdų (nedelsiant po kokio įvykio imtis žygių), sėdėti kaip ant žarijų (nejaukiai jaustis), kaboti ant galo liežuvio (stengiantis prisiminti staiga užmirštą dalyką), jodinėti ant sprando (engti) ir kt.

Tačiau, jei rašysite ar sakysite, jog Martynas ant dienų grįš iš komandiruotės, labai suklysite