Valstybinė mokesčių inspekcija informuoja, jog  neskundžiama nutartimi pasibaigusiame teisminiame ginče pritarta VMI reikalavimui, kad beveik 2 mln. eurų žalą biudžetui dėl nesumokėto PVM atlygintų bankrutavusios įmonės vadovas.

Pasak VMI, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT), išaiškinęs, kaip turi būti taikomos materialiosios bei proceso teisės normos, reglamentuojančios kreditoriaus teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui bei jo įrodymų vertinimą, suformavo gerąją praktiką, kuria remiantis panašūs ginčai galės būti sprendžiami lengviau ir greičiau.

„Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad dėl bendrovės vadovo, kuris buvo ir įmonės akcininkas, neteisėtų veiksmų ir neveikimo nebuvo sumokėtas bendrovei apskaičiuotas PVM, o šiuo metu bankrutavusi bendrovė nesugebės padengti savo skolos, konstatavo, jog VMI apskaičiuota ir į biudžetą nesumokėta mokestinė nepriemoka yra subsidiari bendrovės ir jos vadovo prievolė. Teismas padarė išvadą, kad bendrovei baigus veiklą yra pagrindas priteisti reikalaujamą žalos atlyginimą iš jos vadovo“, - komentavo VMI Nepriemokų administravimo departamento direktorė Irina Gavrilova.

Ji pabrėžė, kad LAT nutartis atveria galimybes mokesčių administratoriui ir kitais panašiais atvejais nepriemokos sumokėjimo reikalauti iš vadovų. 

LAT vertinimu, įmonės vadovo veiksmai buvo neteisėti, nes jis netinkamai vykdė Mokesčių administravimo įstatyme nustatytas pareigas, t. y. netinkamai deklaravo bendrovės sandorius kaip trikampę prekybą (prekės buvo gabenamos į ketvirtą valstybę narę, kurioje prekių pirkėjas nebuvo registruotas kaip PVM mokėtojas); taip pat neįsitikino, ar prekės buvo tiekiamos PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems pirkėjams. 

Konstatuota, kad tarp neteisėtų vadovo veiksmų ir padarytos žalos (nesumokėto PVM dėl neteisingai deklaruotų sandorių) yra priežastinis ryšys, o tinkamai vykdant pareigas, bendrovė būtų tinkamai apskaičiavusi PVM ir turėjusi finansines galimybes jį sumokėti.

„Nutartis reikšminga ir dėl kito aspekto - kasacinio teismo išaiškinimo, kuris apima tokio pobūdžio teisminiuose ginčuose aktualių teisės aktų nuostatų taikymą. Viena iš jų aptaria oficialiojo rašytinio įrodymo didesnę įrodomąją galią, kai oficialųjį rašytinį įrodymą parengusi šalis yra ir bylos šalis. LAT vertinimu, vien aplinkybė, jog institucija, kuri išdavė į bylą pateiktą rašytinį įrodymą, yra bylos šalis, savaime nesudaro pagrindo įrodymo nepripažinti oficialiuoju tiek, kiek juose konstatuotos su nagrinėjamu ginču susijusios faktinės aplinkybės pagal įrodymą išdavusios institucijos kompetenciją. Antra, vien aplinkybė, kad nebuvo atlikta institucijos išduoto dokumento teisminė kontrolė, nesudaro pagrindo spręsti, kad jis dėl to nelaikytinas oficialiuoju rašytiniu įrodymu“, - akcentavo I. Gavrilova.

Ji atkreipia dėmesį į tai, kad priešingas aiškinimas suponuotų nuomonę, jog bet koks valstybės institucijos išduotas dokumentas oficialaus rašytinio įrodymo galią įgyja tik tada, jei atlikta jo teisminė patikra.

VMI teigimu, ginčo dėl beveik 2 mln. eurų istorija prasidėjo Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus įmonės mokestinį patikrinimą ir sprendimu apskaičiavus papildomai į biudžetą mokėtiną apie 1, 8 mln. eurų PVM, beveik 0,7 mln. eurų PVM delspinigių ir per 0,5 mln. eurų baudą.

Buvo nustatyta, kad bendrovės buhalterinė apskaita tvarkyta pažeidžiant įstatymų nuostatas.

Dėl  priskaičiuotų sumų vykęs ginčas baigėsi įsiteisėjusiu VMI sprendimu, tačiau nepriemoka nebuvo sumokėta nei geranoriškai, nei išieškota priverstinai, nes įmonė veiklą nutraukė.

Ginčai, sako VMI, tęsėsi toliau mokesčių administratoriui kreipusis į teismą dėl nesumokėtos mokestinės nepriemokos priteisimo iš bendrovės vadovo. Galutinę nutartį šioje byloje LAT priėmė šių metų spalio 6 d.

VMI prie FM inf.