Už ilgalaikį naudojimąsi paslaugomis verslininkų siūlomos nuolaidos ir dovanos gali atsisukti prieš patį vartotoją. Apie tai įspėja Vilniaus universiteto Teisės klinikos konsultantas David Gurvič, atlikęs standartinių ilgalaikių vartojimo paslaugų sutarčių analizę.

Jei esate pasirašę bent vieną ilgalaikę vartojimo paslaugų sutartį (pavyzdžiui, įsigiję sporto klubo abonementą ar telekomunikacijos paslaugas), turėtumėte būti itin atidūs.

Dažnai tokiose sutartyse nustatomi fiktyvūs nario įstojimo, sutarties sudarymo ar sutarties pratęsimo mokesčiai. Nors jų dydis gali siekti net kelių mėnesių paslaugų kainą, tokiems mokesčiams iš karto suteikiama 100 proc. nuolaida, tad pasirašant sutartį jų mokėti netenka.

Galimas ir kitoks variantas: bendrovė „dovanoja“, pavyzdžiui, 100 eurų vertės planšetinį kompiuterį, tačiau sutartyje smulkiu šriftu nurodo, jog iš tiesų tai – visai ne dovana, o dar viena prekė (paslauga), kuriai buvo pritaikyta jos vertės dydžio nuolaida.

Iš pirmo žvilgsnio toks sandoris gali pasirodyti naudingas, tačiau yra viena svarbi smulkmena: vartotojui pageidavus nutraukti sutartį anksčiau laiko, iš jo pareikalaujama grąžinti visas suteiktas nuolaidas paslaugoms (jau minėtiems sutarties sudarymo ar pratęsimo mokesčiams) arba prekėms („dovanoms“), t. y. vartotojas faktiškai priverčiamas įsigyti tai, ko kitomis aplinkybėmis galbūt nebūtų pirkęs.

Pasidomėjus šiuo metu siūlomų vartojimo paslaugų sutarčių sąlygomis, galima pastebėti dvi tendencijas.

Pirma, skirtingi paslaugų teikėjai beveik nuolatos siūlo abonemento nuolaidas. Matyti, jog įvairių akcijų terminai vis pratęsiami, vienas nuolaidas keičia kitos.

Bet juk nuolaida suprantama kaip ribotą laiką siūloma neįprasta rinkoje kaina arba tai, kad paslauga yra teikiama išskirtinėmis (privilegijuojančiomis) sąlygomis.

Tikriausiai nesuklystume darydami išvadą, jog didžioji dalis klientų sudaro ilgalaikes sutartis ne už standartinę, o „nuolaidos“ kainą.

Antra, kai kuriose standartinėse sutartyse buvo aptikta nuostata, pagal kurią, klientui nutraukus sutartį anksčiau termino, nuolaidos yra anuliuojamos.

Kitaip tariant, sutartį norinčiam nutraukti asmeniui gali tekti primokėti tokią sumą, kokią „nuolaidą“ per sutarties galiojimo laikotarpį buvo gavęs.

Vis dėlto, VU Teisės klinikos konsultanto teigimu, tokios nuostatos teisėtumas kelia pagrįstų abejonių.

Civiliniame kodekse yra numatyta, kad paslaugų gavėjas, tinkamai pranešęs, turi teisę bet kada nutraukti sutartį, net ir nesant paslaugų teikėjo kaltės ir dėl to jam negali kilti neproporcingų neigiamų pasekmių.

Remiantis galiojančiais teisės aktais bei teismų formuojama praktika, tokie kliento veiksmai nelaikomi netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir negali būti laikomi sutarties pažeidimu.

Dar daugiau svertų kliento naudai sukuria ir pačių vartojimo sutarčių specifika. Įprasta, kad vartotojai sutartis sudaro pagal verslininko iš anksto parengtas standartines sutarčių sąlygas, dėl kurių neturi galimybių derėtis. Tokiu būdu jie pastatomi į nelygiavertę derybinę padėtį.

Siekiant atstatyti šalių interesų pusiausvyrą, veikia gausybė teisinių saugiklių, sudarančių prielaidas apsaugoti vartotojus nuo nesąžiningų sutarties sąlygų.

Tad kyla klausimas: kokiu pagrindu verslininkai reikalauja grąžinti suteiktas „nuolaidas“? Tokiais atvejais yra sukuriamas finansinis efektas, savo esme prilygstantis netesyboms.

Manytina, kad jeigu paslaugų teikėjas „nuolaidas“ siūlo beveik visada ir didžioji dalis sutarčių sudaroma ne už standartinę, o už „nuolaidos“ kainą, sutartyse naudojama sąvoka „nuolaida“ nebeatitinka savo tikrosios reikšmės.

Tokiu atveju pinigų suma, pristatoma kaip „nuolaidos grąžinimas“, iš tikrųjų turėtų būti kvalifikuojama kaip bauda, kurios tikslas – pririšti vartotoją ilgam laikotarpiui prie paslaugos teikėjo ir sukurti finansinius barjerus norint nutraukti sutartį anksčiau termino.

Paslaugų teikėjas (verslininkas) veikia savo rizika. Jis negali perkelti savo veiklos rizikos klientui, reikalaudamas iš jo sumokėti negautas pajamas, kurias pats suteikė kaip „nuolaidas“

. Įstatymas nenumato paslaugų teikėjo teisės reikalauti atlyginti negautas ateities pajamas, todėl reikėtų laikyti, kad vartojimo sutartyje esančios nesąžiningos sąlygos yra negaliojančios ir vartotojui neprivalomos.

Taigi, nors reklamuojami kaip „nuolaidos“, vartojimo paslaugų sutartyse šiuo metu paplitę mechanizmai labiau primena įstatymu draudžiamas netesybas, kurių tikslas metams ar dvejiems pririšti vartotojus sukuriant finansinius barjerus sutarties nutraukimo atveju.

Vertinant, ar „nuolaidos“ yra tikros ar tik paslėpta bauda, verta atkreipti dėmesį į tai, ar paslaugų teikėjas sutartyje pasilieka teisę reikalauti grąžinti šią sumą, kokį laikotarpį nuolaida yra siūloma, kiek vartotojų sudaro sutartį už standartinę, o kiek – už nuolaidos kainą ir kitus ekonominius elementus.

Paulius Mockevičius
VšĮ „Vilniaus universiteto Teisės klinika“
Komunikacijos ir rinkodaros vadovas

www.infolex.lt inf.