Europos statistikos agentūra „Eurostat“ skelbia, kad Lietuvoje surenkami mokesčiai sudaro mažiausią BVP dalį Europos Sąjungoje – tik 27,1 procento. ES vidurkis yra žymiai didesnis ir 2010 metais siekė 38,6 procento. Analizuojant šiuos duomenis dažnai daroma klaidinga ir labai žalinga išvada – Lietuvoje mokesčių tarifai yra maži.

Lietuvoje neapmokestinamas arba neproporcingai mažai apmokestinamas yra tik turtas. Turto mokesčio pajamos Lietuvoje sudaro tik 0,5 proc. BVP, beveik trigubai mažiau nei ES vidurkis. Dauguma kitų mokesčių yra arba artimi ES vidurkiui arba gerokai jį viršija.

Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas Lietuvoje yra didesnis nei ES vidurkis, kuris šiuo metu siekia 20,9 procento. Didesnis nei Lietuvoje PVM tarifas taikomas tik Skandinavijos šalyse bei keliose labiausiai krizės paveiktose ES valstybėse, turėjusiose ženkliai padidinti mokesčius tam, kad sumažintų biudžeto deficitą.

Be to, Lietuva taiko labai mažai šio mokesčio lengvatų. Pavyzdžiui, laikraščiams ir kitiems periodiniams leidiniams lengvatinio PVM tarifo netaiko tik Lietuva ir dar trys ES valstybės – Danija, Bulgarija ir Slovakija.

Kalbant apie mažą gyventojų pajamų mokesčių tarifą (GPM) Lietuvoje, užmirštama, kad darbuotojas ir darbdavys moka neproporcingai dideles įmokas Sodrai, kurios yra ne kas kita kaip tiesioginis dirbančiųjų apmokestinimas, nes tiesioginės naudos jiems duoda labai mažai. Įvertinus visus darbdavio ir darbuotoju mokamus mokesčius, paaiškėja, kad Lietuva yra viena labiausiai dirbančiuosius apmokestinanti valstybė ES.

Pavyzdžiui, 3000 litų „ant popieriaus“ uždirbantis žmogus gauna tik 58 proc. darbdavio darbo vietai skiriamų lėšų, o likusią dalį pasiima valstybė (sumokant GPM ir įmokas Sodrai). Palyginimui, Airijoje valstybė „pasiima“ 21,3 proc., o Šveicarijoje tik 17,8 proc. darbo užmokesčio.

Neproporcingai smarkiai mokestinė našta dirbančiuosius slėgs ir toliau – jau dabar kai kurios partijos rinkiminėse programose žada progresinius mokesčius, t.y. dar didesnį dirbančiųjų apmokestinimą. Pokyčių šioje srityje tikėtis sunku, nes tarp šiemet rinkimo teisę turinčių Lietuvos gyventojų tik 53 proc. yra dirbantieji.

Mažų mokestinių pajamų priežastis yra ne maži mokesčių tarifai, o didelė šešėlinė ekonomika ir mokesčių vengimas. Dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje ekonomistas Artūras Laferas paaiškino atvirkštinę priklausomybę tarp mokesčio tarifo ir mokestinių pajamų – neadekvačiai padidinus mokesčius, mokestinės pajamos krenta, nes vis didesnė gyventojų ir įmonių dalis ieško legalių ir nelegalių būdų išvengti mokestinės naštos.

Optimalus mokesčio tarifas, leidžiantis valstybei surinkti maksimalias pajamas, atskirose valstybėse skiriasi ir priklauso nuo daugelio kultūrinių, politinių bei ekonominių veiksnių. Pavyzdžiui, šalyje, kurioje egzistuoja aukštas korupcijos lygis, gyventojai bus daug labiau linkę vengti mokesčių, nes abejos jų perskirstymo efektyvumu ir tikslingumu.

Aukšti mokesčiai yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuva yra paskutinėje vietoje Vidurio ir Rytų Europoje pagal pritrauktas tiesiogines užsienio investicijas.

Artėjant rinkimams ir partijoms žadant įvairias ekonominės politikos alternatyvas rinkėjai turėtų atsakyti sau bent į vieną klausimą – kokių mokesčių šalis turėtų būti Lietuva?

Ar seksime Skandinavijos šalių pėdomis ir mokėsime didelius mokesčius, bet už juos tikėsimės didelių socialinių garantijų ir kokybiškų viešųjų paslaugų, o galbūt pasirinksime Šveicarijos modelį – mažų mokesčių, didelės ekonominės laisvės bei asmeninės atsakomybės?

„Swedbank“ inf.